Nėra išgelbėjimo be santykių su Gelbėtoju (IV dalis) Perskaityk: 119 psalmė „VIEŠPATS yra mano dalis. [...] Nuoširdžiai ieškau tavo palankumo.“ (Ps 119, 57-58 K. Burbulio vert.) Dievas savo tautai davė įstatymą. Įstatymas atspindi Dievo charakterį ir brėžia, kokiais keliais turėtume eiti. Taigi įstatymas kalba apie Dievą ir jam patinkančią gyvenseną. Kai kam įstatymas atrodo našta. Bet ar taip turėtų būti? Pavyzdžiui, apaštalas Jonas visai taip nemanė. Savo laiške (žr. 1 Jn 5, 3) jis kalba apie Dievo įsakymus ir Jo meilę, rodo, kaip jie persipina tarpusavyje ir priduria, kad „jo įsakymai nėra sunkūs“. Jėzus sako, kad Jo „jungas švelnus“, o „našta lengva“ ir kad Jis atėjo mūsų atgaivinti, o ne nuvarginti (žr. Mt 11, 28-30). Psalmių autorius sako tą patį, ką Jėzus ir Jonas. Ilgiausioje iš visų psalmių – 119-oje – giriamas įstatymas. 22 posmais, 175 eilutėmis apdainuojamas psalmės autoriaus pasigėrėjimas įstatymu. Jis pasitelkia du hebrajų kalbos žodžius savo jausmams išreikšti. Dažniausiai tie žodžiai į lietuvių kalbą verčiami kaip „pasimėgimas“ ir „pasigėrėjimas“. Vieną, dažniau paplitusį, randame Jeremijo knygoje (31, 20), kur kalbama apie tėvo gėrėjimąsi savo vaiku. Tą žodį kalba ir Išminties lūpos, kai ji prabyla apie Dievą kaip didį meistrą, kūrėją, viso pasaulio sutvėrėją (žr. Pat 8, 30-31). Dar tas žodis vartojamas Izaijo knygoje (5, 7), kur pranašas kalba apie tai, kaip Dievas gėrisi, džiaugiasi savo tauta, kurią net pavadina pasigėrėjimą keliančiu vynuogynu. Kitas žodis hebrajų kalboje reiškia pakilią nuotaiką, ypatingą džiaugsmą. Tą žodį pasitelkia Izaijas (35, 10). Pranašas čia aprašo atpirktų tremtinių sugrįžimą į Sioną. Jie grįžta giedodami ir džiūgaudami, įžengia „į Sioną su giesme, vainikuoti amžinu džiaugsmu“. Nors gyveno gerokai prieš Kristų, psalmių autorius jau žinojo Kristaus žodžiuose slypėjusią tiesą apie švelnų jungą ir lengvą naštą (Mt 11, 30). Poilsį ir atgaivą rasi ne atstumdamas jungą ar susmukdamas po juo, o jį priimdamas. Tą aiškiausiai byloja 119 psalmės žodžiai: „VIEŠPATS yra mano dalis. [...] Nuoširdžiai ieškau tavo palankumo.“ Kai randame Jį, pasirenkime eiti Jo keliu. Nuoširdžiai ieškokime Jo palankumo. O tada jau Jo artumas visa pašventins. ​
​
​
​   ​ ​