2025 -12- 31 Paskelbė : http://slienavosparapija.lt/paskutine-stoteleParengta pagal Algimanto J. pasakojimą
Paskutinė stotelė
Traukinys pajudėjo be garso, tarsi visada būtų važiavęs. Neatsimenu momento, kada įlipau — tik tai, kad jau sėdėjau prie lango, o stikle slinko vaizdai, kurių dar nesupratau. Vagone buvo daug žmonių: vieni triukšmingi, kiti tylūs, kai kurie juokėsi taip, lyg kelionė niekada nesibaigs. Pirmieji bendrakeleiviai buvo lengvi. Jie kvepėjo pažadais ir nerūpestingumu. Kalbėjome apie ateitį taip, lyg ji būtų ilga tiesi linija be stočių. Kai traukinys sustojo pirmą kartą, jie išlipo greitai, net neatsisukdami. Tik tada supratau: ne visi ateina tam, kad pasiliktų. Laikas traukinyje matuojamas ne laikrodžiais, o netektimis. Kiekviena stotelė palieka tuščią vietą šalia. Kartais į ją atsisėda naujas žmogus — su savomis istorijomis, žaizdomis, baimėmis. Su kai kuriais daliniesi tyla, su kitais — gyvenimu. Bet nė vienas nepasako, kada išlips. Buvo ir skaudžių pamokų. Vieną dieną įlipo žmogus, kuris atrodė tvirtas kaip bėgiai. Aš juo patikėjau. Kai traukinys staigiai stabtelėjo, jis išlipo man net nespėjus paklausti kodėl. Po jo liko ne tik tuščia vieta, bet ir įtrūkis manyje. Tą dieną supratau: net stipriausi gali išeiti be atsisveikinimo. Su kiekviena nauja stotele mokiausi paleisti. Iš pradžių — su pykčiu. Vėliau — su liūdesiu. Galiausiai — su dėkingumu. Nes kiekvienas, kuris išlipo, paliko kažką manyje: žodį, pamoką, randą. Ir tie randai tapo patirtimi. Traukinys sensta kartu su manimi. Langai apsibraižė, sėdynės nebe tokios minkštos, bet kelionė įgavo pagreitį ir prasmę. Aš nebežiūriu į vaizdus — aš juos jaučiu. Nebeklausiu, kiek dar liko stočių. Aš klausiu, kas sėdi šalia. Ir tada — ji. Ne triukšminga, ne pažadanti amžinybės. Tiesiog atsisėdo ir liko. Kai kiti keitėsi, ji buvo pastovi ir tvirta. Kai aš klupau — ji laikė ir kėlė, kai džiaugiausi, džiaugėmės kartu. Ji niekada nesakė, kad važiuos iki galo, bet aš jaučiau: jei kas ir liks, tai ji. Metai slinko kaip stotelės. Aš keičiausi — vis lėčiau, vis sunkesniais žingsniais, kūnas tyliai traukėsi, o ji, nepastebimai, vis dažniau stodavo šalia, palaikydama, vesdama mane ten, kur pats jau nebūčiau nuėjęs. O ji vis dar buvo šalia. Kartais kalbėdavome, kartais tylėdavome valandų valandas, laikydami tą pačią tylą kaip bendrą kalbą. Vieną dieną traukinys pradėjo lėtėti. Ne staigiai — švelniai, tarsi perspėdamas. Aš supratau. Tai buvo mano stotelė. Atsistojau sunkiai. Ne nuo nuovargio — nuo prisirišimo. Apsižvalgiau: vagonas buvo pilnas žmonių, kurie dar važiuos. Aš jiems buvau tik praeinantis keleivis. Bet ji — ji atsistojo kartu su manimi. Išlipome abu. Perone buvo ramu, niekas neskubėjo. Tik ilga akimirka, kuri talpino visą gyvenimą. Aš žengiau žingsnį nuo traukinio, o ji liko prie durų. Ji nėjo toliau — tai nebuvo jos stotelė. Mes nieko nesakėme. Žodžiai būtų buvę per silpni. Aš atsisukau, o ji pakėlė ranką, tą, kuri mane visą laiką, laikė ir kėlė. Ne kaip atsisveikinimą, o kaip pažadą, kad buvimas kartu buvo tikras. Traukinys pajudėjo. Ji liko stovėti, mojuodama, kol tapo tašku ir išnyko. Ir tik tada supratau: gyvenimo kelionėje svarbiausia ne kiek stočių pravažiuoji, o kas tave išlydi paskutinėje.
